Rugsėjo paskutinio sekmadienio Evangelija palyginimu apie vynuogyno darbininkus mums primena, kokia gali būti didi ir ekstravagantiška Dievo malonė. Tiesa, Dievas pirmiausia yra teisingas, bet Jo gailestingumo malonė viršija visas mūsų proto suvokimo ribas. Jėzus, kalbėdamas apie šeimininko keistą dosnumą laukų darbininkams, vieniems nešusiems visos dienos kaitrą, o kitiems prisijungus tik į darbų pabaigą, primena beribę Dievo meilę ir begalinį dosnumą. Štai čia susitinka Dievo ir žmogaus gyvenimo buhalterijų skirtumai.
Senovėje žmogus neretai per parą dirbdavo iki dvylikos valandų. Šio sekmadienio Evangelijoje šeimininkas vienodai atlygina dirbusiam dvylika valandų ir atėjusiam į darbą likus valandai iki darbų pabaigos. Mes dėl tokios darbų buhalterijos būtume tikrai ne vienas nemaloniai nustebinti, bet Dievo planai dažnai nėra žmonių planai. Štai Oscar Wilde (1854–1900), airių kilmės anglų dramaturgas, poetas, romanistas, prisijungė prie katalikų bažnyčios paskutinėmis savo gyvenimo valandomis, panašiai kaip šio sekmadienio Evangelijos darbininkai, kurie buvo pašaukti į šeimininko vynuogyną tik darbų pabaigoje. Tačiau genialaus airių rašytojo gyvenimo kelias buvo ne mažiau skandalingas ir kupinas įvairiausių nuopuolių. Ir vis tik gyvenimo pabaigoje įvyksta atsivertimas! Ligos patale priima Krikšto sakramentą ir Ligonių patepimą. Nors poeto atsivertimas kai kam buvo didelis netikėtumas, tačiau jau ilgą laiką prieš tai jis nuoširdžiai domėjosi katalikų tikėjimu. Dar 1877 m. susitinka su popiežiumi Pijumi IX. Netrukus pareiškia, kad katalikų bažnyčia – tai šventųjų ir nusidėjėlių, kai tuo tarpu anglikonų bažnyčia – tik aukštuomenei.
Šio sekmadienio Evangelijos labai vėlyvos, vienuoliktos darbo valandos, pašaukimas į šeimininko vynuogyną yra priminimas, kad niekada nėra vėlu atsigręžti ir sugrįžti į Dievo malonės ir gailestingumo kelią.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
